Sukūriau naują kūrinį ;>-)))))))

Laura negalėjo pasiguosti net pačia paskutine priebėga apgautoms žmonoms, o buvo tai naivus, tačiau gyvybiškai reikalingas melas apie tai, kaip vyras iš tikrųjų myli tik ją žmoną, o meilužė - tai kažkas laikino ir niekaip nesusijusio su tikrąja relybe. Beja, viena melo dalis buvo beveik tiesa. Mergina universitete iš tikro tebuvo laikinas gamtos šauksmas, nes, deja ir pati nežinojo, kad nėra vienintelė. Kalbant apie Viktorą, visada geriau buvo naudoti daugiskaitą. Sakysit, pasaka be galo, tačiau kuo toliau, tuo labiau viskas darėsi panašiau į Itališką neorealizmą.

Tai buvo blogiau, nei pats bjauriausias košmaras. Kai pirmosios, antrosios ir apskritai bet kokios aistros pagaliau nurimo, o lauktas įvykių išrišimas taip ir nevyko, prasidėjo keistas ir neįpatingai malonus sutuoktinių koegzistavimas. Ėjo savaitės, mėnesiai, Viktoras darė tai, ką ir iki tol, tai yra ir toliau palaikė glaudžius ir šiltus ryšius su savo moteriškėmis, kurias Laura mintyse pakrikštyjo seksualinio ir moralinio palaikymo grupele. Užsiminus apie santykių tvirtinimą ir ar jam dar apskritai rūpi, bus jie šeima, ar ne, jis tik gūžčiojo pečiais. Atseit, kaip bus - taip. Porą kartų Laurai pabandžius iškelti sceną, Viktoras baisiausiai įsižeidė ir pareiškė smarkiai abejojantis, tačiau paskui kilniaširdiškai leido suprasti, kad viltis miršta paskutinė ir t.t. ir pan.

Lauros viltis iš tikrųjų buvo labai gaji ir nenorėjo pasiduoti net akivaizdiems faktams badant tiesiai į akis. “Viskas dar gali pasikeisti” kalbėjo ji pati sau, nes tie keli draugai, kurie bent kiek žinojo apie tikrąją situaciją, mielai pritarė tik pokyčių reikalingumui, tačiau ne ta linkme, kokios norėjosi jai. Nuotaika dažniausiai buvo bjauri, o tie reti kartai, kai atrodydavo, kad viskas bus gerai, neatnešdavo tikro palengvėjimo. Patys pagalvokit, jei iš šimto dienų devyniasdešimt lyja, kokį tikrą džiaugsamą gali suteikti likęs dešimtukas?

Vieną rytą Laurą netikėtai aplankė mintis, kad ji Viktorui dabar tarsi seniai nusibodes šuo. Į gatvę išvaryti gaila, juk ne chamas koks, o išsilavines žmogus, mokslų daktaras, be to lyg ir prisirišo per tiek metų . Kartais pakaso paausį, o šiaip - visiškai abejingas. Ir tada belieka tik susirangyti kur nors kamputyje ir gailiai stūgauti laukiant, kol įsibėgėjusi lavina arba palaidos po savimi, arba švystels aukštyn, į šviesų rytojų.