Štai ir atėjo Liepa - pats gražiausias mėnuo. Gyvybė tarsi pasiekia sapo epicentrą, kad vėl pradėtų leistis žemyn, rimti ir , galų gale visai apmirti. Man patinka vasara galbūt dar ir todėl, kad tikro pavasario mūsų platumose kaip ir nebeliko. Saulė pakyla aukštai aukštai, mėnuo tingiai plaukia savo laivėje, dangus mėlynas, lietus - šiltas. Jausmai veržiasi per kraštus, viskas atrodo taip paprasta ir gražu. Ir dar - žydi jazminai.
Žana Žana Žana, Dievo dukra - eik eik eik! O paskui - tik mirtis ir visa ko pabaiga. Aš kažkada mokėjau visa tai mintinai, prancūziškai. Kiek ten jausmo, gal kiek egzaltuoto, bet apskritai paėmus - tikro. Tokie momentai gyvenime nesikartoja. Praeina metai, atsigręži atgal ir kažkas atrodo juokinga, tačiau tai - niekada. Štai kodėl nustoti ieškoti ir jausti nuostabą - tolygu mirčiai. Dvasios mirčiai, aišku, ir tik tada, jei žmogus ją turi.
Kažkada buvo laikas, kai klausantis šito man širdis daužėsi kaip pašėlusi, norėjosi verkti arba juoktis, o pabaiga teikė sunkiai apčiupiamą viltį. Bibliotekoje suradau ir perskaičiau viską apie Žaną d'Ark ir procesą, o taip pat apie A.Honegerį. Paauglystė kartais irgi gali būti idėjiška. Vėliau suprabti, kad pasaulis dažniausiai būna gribus ir purvinas, o idealai - tik lozungai. Jauti, kad tave bjauriai apgavo, tačiau nėra kelio atgal. Nieko nesakau, cinizmas gali būti netgi labai sveika, tačiau visada reikia pasistengti išsaugoti kertelę ten, giliai širdyje, kur galėtų ramiai snausti buvę stebuklai ir karts nuo karto į juos žvilgtelti.
Subscribe to:
Post Comments (Atom)
Posts
0 komentarai (-ų):
Post a Comment