Sapnavau visiškai crazy sapną. Daug ten buvo momentų, tačiau vienas įsiminė kaip pernelyg tikroviškas ir ne tuo pačiu metu.
Mano brangūs tėveliai su broliuku pagaliau nusprendžia aplankyti mane Berlyne ir aš, kaip ir pridera, rodau jiems mietą. Veiksmas greičiausiai vyksta vėlyvą rudenį , nes vaikštinėjam vakare ir yra ganėtinai tamsu, o parduotuvės dar atidarytos.
Taigi - parduotuvės. Užeinam į vieną tokią, o ten - viskas rankų darbo ir labai ekologiška. Ir daug plastikinių maišelių, įvairiausių dydžių ir su kvailiausiais piešiniais, taip pat ekologiškų. O svarbiausia - juos gali imti dykai! Ir kaip gali mūsų tarybinis žmogus atsispirti PASIIMTI DAUG IR UŽ DYKĄ? Būtent tai ir daro mano giminės, o aš, kaip modernus ir kosmopolitiškas sutvėrimas tegaliu tik stovėti šalia ir griežti dantimis, nes man gėda. O jiems nė motais, jei galima paimti, kodėl gi ne? Galų gale pati nugvelbiu maišiuką su kažkokiu užrašu ir vėžliu. Paskutinį.
Vėliau veiksmas persikelia į parduotuvės gilumą ir čia ištinka katastrofa. Mama norėtų pažiūrėti į arbatos poką, tokį visai nemažą poką, tik kad jis pačioje lentynos viršūnėje. O šalia dėl nesuvokiamų man priežasčių gražiai išrikiuotos vyno taurės. Aš bandau nuimti arbatą, užkliudau taurę, ji krenta, mes bandom ją gaudyti, tačiau ji vis tiek nukrenta ant žemės ir ... atšoka, kaip guminė. Tuoj ir kasininkas atbėga, visas nepatenkintas, kažką aiškina vokiškai nepatenkintu balsu, apžiūrinėja, kokia žala padaryta nelemtai taurei.
Ir čia aš pratrūkstu."Kokio galo užboginot arbatą taip aukštai ir dar šalia taures pastatėt?", į ką jis man "reikėjo mane pakviesti, aš būčiau nukėlęs". Vėl aš "nejaugi dėl kiekvieno menkniekio tave šaukti? Kodėl nėra kopėtėlių, kaip kitose normaliose parduotuvėse?" Jis man rodo į kažkokias a la židinio groteles, mol - kopėčios. Aš šaukiu, kad lipdamas ant tokios nesąmonės žmogus tik sprandą nusisuks ir lentynas ant saves užsivers. Mano gimdytojai ir broliukas tarsi niekur nieko stovi šalia, o tėtė dar ir suokalbiškai šypsosi.
Visas burnojimas vyko angliškai, galų gale nusprendžiam eit lauk iš prakeiktos parduotuvės ir prigriebt su savim nelemtą arbatą. Prie kasos mokėt aišku einu aš, kaipo "čia gyvenanti ir mokanti vokiečių kalbą". Tik kad sapne visa ta vokiečių kalba kažkur išgaravo. Duodu pardavėjui eurus, jis man - supakuotą arbatą ir vokiškai suokia kažką apie tai, kaip sunku turėtų man būti nėščiai ir dar šeštą mėnesį. Aš jam į tai "cho cho, tipo, supratau", pasižiūriu į pilvą, kuris lygus kaip lenta ir galų gale ištempiu šeimyną lauk, į Kurfürsterdam'ą.
Čia aš ir pabudau, nes per daug jau šitas sapnas buvo "su ryšiu ir be ryšio" viename.
Subscribe to:
Post Comments (Atom)
Posts
0 komentarai (-ų):
Post a Comment