gražu II

gražu

kada dar, jei ne šiandien?

Justinas MARCINKEVIČIUS

MAŽVYDAS
trijų dalių giesmė

EPILOGAS

MAŽVYDAS (iškilmingai)

Mėginsime sudėti pirmą žodį.
Klausykitės gerai...Širdim klausykit!
Kai tarsit šitą žodį, tai ant lūpų
Pajusite medaus ir kraujo skonį,
Išgirsit volungę prieš lietų šaukiant,
Užuosit šieno ir liepynų kvapą,
Regėsit baugų debesio šešėlį
Per lauką bėgant...Taigi pamėginkim.

(Skiemenuoja vienas)

"El-ie" bus "Lie", "tė-u" bus "tu", "vė-a" bus "va".
Kartokite! Kartokit ir klausykit.

Tamsoje girdėti neaiškus murmesys

Ar girdit jau?

Skiemenavimas garsėja ir ryškėja. Pakilę nuo stalo, visi priartėja prie Mažvydo

CHORAS

"El-ie" tai "Lie", "tė-u" tai "tu", "vė-a" tai "va"...

MAŽVYDAS (šaukia)

Ar girdit?

CHORAS (sunkiai ir nedarniai sudeda iš skiemenų)

Lii-eeet-uvvv-aaa...

MAŽVYDAS

Visi kartu! Dar sykį!

CHORAS (darniau)

Lie-tu-va!

Kurį laiką visi klausosi,
tarytum iš tikrųjų jausdami ant lūpų medaus ir kraujo skonį,
tarytum laukdami ir nesulaukdami sugrįžtant ką tik ištarto žodžio aido.
Tyloje leidžiasi uždanga.

ji ten, pačiam viduriuke

keisčiausias sapnas kol kas...

Sapnavau visiškai crazy sapną. Daug ten buvo momentų, tačiau vienas įsiminė kaip pernelyg tikroviškas ir ne tuo pačiu metu.
Mano brangūs tėveliai su broliuku pagaliau nusprendžia aplankyti mane Berlyne ir aš, kaip ir pridera, rodau jiems mietą. Veiksmas greičiausiai vyksta vėlyvą rudenį , nes vaikštinėjam vakare ir yra ganėtinai tamsu, o parduotuvės dar atidarytos.
Taigi - parduotuvės. Užeinam į vieną tokią, o ten - viskas rankų darbo ir labai ekologiška. Ir daug plastikinių maišelių, įvairiausių dydžių ir su kvailiausiais piešiniais, taip pat ekologiškų. O svarbiausia - juos gali imti dykai! Ir kaip gali mūsų tarybinis žmogus atsispirti PASIIMTI DAUG IR UŽ DYKĄ? Būtent tai ir daro mano giminės, o aš, kaip modernus ir kosmopolitiškas sutvėrimas tegaliu tik stovėti šalia ir griežti dantimis, nes man gėda. O jiems nė motais, jei galima paimti, kodėl gi ne? Galų gale pati nugvelbiu maišiuką su kažkokiu užrašu ir vėžliu. Paskutinį.
Vėliau veiksmas persikelia į parduotuvės gilumą ir čia ištinka katastrofa. Mama norėtų pažiūrėti į arbatos poką, tokį visai nemažą poką, tik kad jis pačioje lentynos viršūnėje. O šalia dėl nesuvokiamų man priežasčių gražiai išrikiuotos vyno taurės. Aš bandau nuimti arbatą, užkliudau taurę, ji krenta, mes bandom ją gaudyti, tačiau ji vis tiek nukrenta ant žemės ir ... atšoka, kaip guminė. Tuoj ir kasininkas atbėga, visas nepatenkintas, kažką aiškina vokiškai nepatenkintu balsu, apžiūrinėja, kokia žala padaryta nelemtai taurei.
Ir čia aš pratrūkstu."Kokio galo užboginot arbatą taip aukštai ir dar šalia taures pastatėt?", į ką jis man "reikėjo mane pakviesti, aš būčiau nukėlęs". Vėl aš "nejaugi dėl kiekvieno menkniekio tave šaukti? Kodėl nėra kopėtėlių, kaip kitose normaliose parduotuvėse?" Jis man rodo į kažkokias a la židinio groteles, mol - kopėčios. Aš šaukiu, kad lipdamas ant tokios nesąmonės žmogus tik sprandą nusisuks ir lentynas ant saves užsivers. Mano gimdytojai ir broliukas tarsi niekur nieko stovi šalia, o tėtė dar ir suokalbiškai šypsosi.
Visas burnojimas vyko angliškai, galų gale nusprendžiam eit lauk iš prakeiktos parduotuvės ir prigriebt su savim nelemtą arbatą. Prie kasos mokėt aišku einu aš, kaipo "čia gyvenanti ir mokanti vokiečių kalbą". Tik kad sapne visa ta vokiečių kalba kažkur išgaravo. Duodu pardavėjui eurus, jis man - supakuotą arbatą ir vokiškai suokia kažką apie tai, kaip sunku turėtų man būti nėščiai ir dar šeštą mėnesį. Aš jam į tai "cho cho, tipo, supratau", pasižiūriu į pilvą, kuris lygus kaip lenta ir galų gale ištempiu šeimyną lauk, į Kurfürsterdam'ą.
Čia aš ir pabudau, nes per daug jau šitas sapnas buvo "su ryšiu ir be ryšio" viename.

tūkstantis metų

Labai linksmai šventėm Lietuvos gimtadienį, dabar va, gaiveliojuosi. Ačiū Dievui, už lango lyja, niekur eit nereikia, valgyt prigaminta kelioms dienoms į priekį. Dabar srėbčioju tokį birzgalą, sriubos pagrintą t-sakant, kad skrandis atsigautų. Sudedamosios dalys

• kalafioras
• pastarnoko šaknis
• morka

Kalafiorą išviriau, pastarnoką su morka smulkiai supjausčiau ir pakepinau. Tada viską į kombainą - ir į košę, į košę! Sumaliau vienžo. Šitą dabar ir bandau valgyt, o didžioji dalis laukia, kol iš jos bus pagaminta tikra sriuba. Ingredientai jau yra

• smulkiai supjaustytos dvi chorizo dešrelės, pakepintos
• pelėsinis sūris
• matgrädde, nežinau, kaip lietuvoškai, gal gietinėlė maistui?

Visa tai "eis" į puodą. Paskui užbersiu tarkuoto parmezano, bazilikų lapelių , čia į lėkštę atskirai ir suvalgysim visa tai su balta pseudo itališka duona. Niam.

perliukai

Под столом!
аццкий отжиг!!!

verkiau verkiau verkiau... iš juoko ko nenumiriau

http://zhurnal.lib.ru/editors/a/astahowa_l_w/muzh6.shtml

Neskaitantiems rusiškai ir nežinantiems apie SamIzdat'ą tai greičiausiai neturės jokios reikšmės.

Maggie Reilly summer 1994

Taking on water,
Sailing a restless sea
From a memory,
A fantasy.
The wind carries
Into white water,
Far from the islands.
Don't you know you're
Never going to get to France.
Mary, Queen of Chance, will they find you?
Never going to get to France.
Could a new romance ever bind you?
Walking on foreign ground,
Like a shadow,
Roaming in far off
Territory.
Over your shoulder,
Stories unfold, you're
Searching for sanctuary.
You know you're
Never going to get to France...
I see a picture
By the lamp's flicker.
Isn't it strange how
Dreams fade and shimmer?
Never going to get to France...
I see a picture
By the lamp's flicker.
Isn't it strange how
Dreams fade and shimmer?
Never going to get to France...
Never going to get to France.
Never going to...
Never going to get to France.
Never going to...
Never going to get to France.
Never going to...

Ką veikiau? Skaičiau "Po dvidešimties metų", S.Cveigo "Maria Stiuart" ir dar daug daug įdomių istorinių ir nelabai knygų. "Žiedų valdovas" rusiškai buvo perskaitytas n-kartų. Tą vasarą pirmą kartą važiavau į užsienį. Bavarija. Jaunas pasienietis lenkas vis klausinėjo, ar tekėsiu už jo, o man buvo taip gėda... Įsimylėjau dešimt metų vyresnį tėvų draugų sūnų, Rytas buvo jo vardas, atrodė toks suaugęs ir vyriškas. Tą vasarą man dar buvo penkiolika. Keliavom su bažnyčios choru, o iš tikro tai buvo mūsų su tėčiu kelionė. Algis dar buvo toks vaikiškas,jo rodomas dėmesys atrodė visiškai ne vietoj ir ne laiku.
Greičiausiai tą vasarą ir supratau, kad man patinka keliauti per pasaulį.

Jeanne d'Arc au bûcher

Štai ir atėjo Liepa - pats gražiausias mėnuo. Gyvybė tarsi pasiekia sapo epicentrą, kad vėl pradėtų leistis žemyn, rimti ir , galų gale visai apmirti. Man patinka vasara galbūt dar ir todėl, kad tikro pavasario mūsų platumose kaip ir nebeliko. Saulė pakyla aukštai aukštai, mėnuo tingiai plaukia savo laivėje, dangus mėlynas, lietus - šiltas. Jausmai veržiasi per kraštus, viskas atrodo taip paprasta ir gražu. Ir dar - žydi jazminai.
Žana Žana Žana, Dievo dukra - eik eik eik! O paskui - tik mirtis ir visa ko pabaiga. Aš kažkada mokėjau visa tai mintinai, prancūziškai. Kiek ten jausmo, gal kiek egzaltuoto, bet apskritai paėmus - tikro. Tokie momentai gyvenime nesikartoja. Praeina metai, atsigręži atgal ir kažkas atrodo juokinga, tačiau tai - niekada. Štai kodėl nustoti ieškoti ir jausti nuostabą - tolygu mirčiai. Dvasios mirčiai, aišku, ir tik tada, jei žmogus ją turi.
Kažkada buvo laikas, kai klausantis šito man širdis daužėsi kaip pašėlusi, norėjosi verkti arba juoktis, o pabaiga teikė sunkiai apčiupiamą viltį. Bibliotekoje suradau ir perskaičiau viską apie Žaną d'Ark ir procesą, o taip pat apie A.Honegerį. Paauglystė kartais irgi gali būti idėjiška. Vėliau suprabti, kad pasaulis dažniausiai būna gribus ir purvinas, o idealai - tik lozungai. Jauti, kad tave bjauriai apgavo, tačiau nėra kelio atgal. Nieko nesakau, cinizmas gali būti netgi labai sveika, tačiau visada reikia pasistengti išsaugoti kertelę ten, giliai širdyje, kur galėtų ramiai snausti buvę stebuklai ir karts nuo karto į juos žvilgtelti.