Liaudies kūryyyba

Zuikis rašė rašinėlį
apie žvirblį nabagėlį:
kaip jis nesusitupėjo,
lizdo sukti nemokėjo,
kaip jis verkė oloje...
Ir užstrigo ties "deja".
"Mama, tėti, ką daryti,
kaip tą žodį parašyti?
Ar jisai nuo žodžio DĖTI?"
"Jei dėl dėti - tai pas tėtį."
Tėtis padeda gitarą*,
duoda pamokėlę gerą:
"Kai sakai, sūnau, DEJA,
ne dėjimas mintyje.
Nuo DEJAvimas, DEJonė,
- e ir a, be abejonės!
Juk tada jis atkeliauja,
kai kažko apgailestauji:
"Ak, deja, žvirblelis basas
bėga verkdamas į trasą".

Zuikis grįžta pagudrėjęs,
rašo taip, kad švilpia vėjas,
bet - kažkur pabaigoje
jis suklumpa ties "beje".
"Kas man pavyzdį parodys,
kaip patikrint šitą žodį?"
Jam mama: "Sūnau, žinoki,
kad turi tiesiog išmokti -
kaip bėgioti, kaip kasytis,
kaip po išvartom slapstytis -
taip ir žodį šį - BEJE:
jis yra su E ir E."

nebūtinas bonus track

Juos stebėjęs pro langelį
žvirblis kairį sparną kelia:
"Neskubėkite pasmerkt,
Noriu šičia įsiterpt,
ir kad jūs tokie protingi,
pasakykit, jei netingit -
kodėl eilėm kalbat, kapliadančiai nusikiškiakopūsteliavusieji, a?":)

* o manėt, kad pypkę, ane?

Tai va, žodžiai anonimo, muziką patys prisitaikykit.