Nicola Barker "Darkmans"

Čia karaliauja juokdarys; netinkamiausiu metu užvaldydamas herojus verčia juos kalbėti laužytais žodžiais, užpildančiais šios knygos puslapius. Juk juokdariai, kaip ir klounai nėra iš tikrųjų juokingi, ar ne? Už jų išdaigų slepiasi pajuoka, dažnai visai negeranoriška.
Nicola Barker yra rimta rašytoja, o Darkmans - rimta ir IMHO fenomenaliai gera knyga. Ir visai nesvarbu, kad jos turinys sunkiai nusakomas, o veiksmas vyksta vos keletą dienų mažame Anglijos pajūrio miestelyje Ashford'e.
Romano pradžia paprasta, tėvo ir sūnaus susitikimu kavinėje. Beede - tėvas, visą savo gyvenimą nugyvenęs Ashford'e. Kažkada laimėta byla prieš Kanalo statytojus galų gale atsisuko prieš, paversdama jį piktu, viskuo nusivylusiu žmogeliu, dirbančiu vietinės ligoninės skalbykloje. Beede gyvenimą sužlugdė keista neaiškiomis aplinkybėmis įvykusi senovinių koklių vagystė. Dėka to jis įsivėlė į paslaptingus senienų klastotojos Peta Borough reikalus, apimančius meistrišką dublikatų gamybą ir tyrimą apie John Scogin, Edvardo IV dvaro jokdarį.
Kane užsiima receptinių vaistų "stumimu", o jo tiekėjas - Beede kolega iš ligoninės. Kane tėvai išsiskyrė, kai jis dar buvo vaikas. Motina netrukus mirė nuo nepagydomos ligos. Po jos mirties Kane santykiai su tėvu vis labiau šalo. Jis pabrėžtinai stengėsi būti anti - Beede.
Tėvo ir sūnaus susitikimas kavinėje yra visiškai atsitiktinis. Beede laukia Elen, gražios pedikiūrininkės. Priešingai jo gana nuobodžiai asmenybei, Beede pavogė kai ką iš sūnaus vaistų partijos , tačiau nėra aišku, kam jie skirti - Elen, ar jos vokiečiui vyrui Dory. Atrodo, kad Dory kenčia nuo psichikos ligos, kažko tarp narkolepsijos ir šizofrenijos. Jis atjoja į tą pačią kavinę, kaip ir visi kiti, visiškai pasimetęs. Beede kaip visada ramina Dory, kuris visiškai neprisimena arklio vogimo fakto, tačiau leidžiasi parvedamas namo.
Kane tuo tarpu grįžta namo ir randa savo buvusią merginą Kelly, su ką tik sulaužyta kola. Nukrito nuo sienos, vargšelė. Kelly šeima, tai nesibaigianti vagių, "tikrų pacanų" ir narkomanų linija, kurių pagrindinis tikslas - daryti gyvenimą kitiems Ashford'o gyventojams nepakenčiamą. Jai padeda Gaffar, kurdas remontininkas, kuris po trumpo apsistumdymo su Kane, tampa jo kurjeriu, o vėliau susidraugauja ir su jo tėvu, kuris, surprise surprise, dalinasi tą patį namą su sūnumi, su kuriuo beveik visiškai nebendrauja.
Dar yra Fleet, Elen ir Dory sūnus, neįtikėtinai gabus ir keistai pasyvus vaikas, su begaliniu kruopštumu iš degtukų statantis Saint-Cécile katedros modelį. Didėjančiam tėvų nerimui, Fleet žino daugybę dalykų apie jau minėtą John Scogin. Taip vadinamų Dory "epizodų" metu Fleet vadina tėvą John.
Ką gi, tai vėl gražina mus prie juokdario apsėstos knygos. Žodis darkmans yra senas vagių slengas nakčiai apibūdinti. Šiame romane darkmans yra ne tik naktis, bet ir pati Istorija, akmeniu užgulanti Šiandieną, beveik ją uždusindama. Darkmans taip pat yra ir pats John Scogin, tamsos žmogus, įsiskverbiantis į veikėjų vidų ir verčiantis juos daryti žiaurius, o kartais komiškus dalykus. Istorija čia yra juokdarys, piktybiška, besidžiaugianti kito kančia. "John always comes back," sako Fleet "That's the whole point." Kas gi dar yra Istorija, jei ne pasakojimas apie mus pačius, kurį mes pasakojame patys sau, kalba, kuri jungia mus vienu su kitais ir su mūsų praeitimi?
Nepaisant laisvos pasakojimo manieros, šis romanas nėra "netvarkingas". Jis sukonstruotas labai kruopščiai ir meniškai ir nors kartais gali įgrysti narplioti visas pasekmes ir priežastis, nesibaigiančias iki pat pabaigos, pastangos yra to vertos.
Man atrodo, kad šis romanas yra pirmiausia apie kalbą, apie jos gebėjimą sujungti žmones. Ir visai nesvarbu, tiesa ar melas yra išreiškiami jos pagalba, kalbos neįmanoma valdyti. "Like a fast-running river. It bubbles up and splashes and spills."