Savaitės geriausieji

Pati parankiojau mažumėlę.

GOES-P Set for Launch

In the mobile service tower at Launch Complex 37 on Cape Canaveral Air Force Station in Fla., a solid rocket booster for the Delta IV rocket, slated to launch NASA's GOES-P satellite as it is lowered toward the base of the rocket. Launch currently is targeted for March 1, 2010.

Image Credit: NASA/Jack Pfaller

Xueguo Yang

http://yangxueguo.cgsociety.org/about/
http://www.fansart.com/ccg/wEjU1TSwIBjV.asp
http://beinart.org/artists/yang-xueguo/gallery/digital/

Samenes nasjonaldag i dag

***

Tikrai laimingi žmonės į internetus nerašinėja, nebent toks jų darbas arba netikėtai užvaldo pašaukimas apšviesti nežinančius. Laimingi žmonės tiesiog gyvena sau ir niekas jiems nerūpi - nei internetai, nei pašaukimas.
Aš buvau tų laimingųjų tarpe iki 2008 metų, kai viskas staiga griuvo, kaip ir priklauso namui, pastatytam smegduobių rizikos zonoje. Aš visada žinojau, kad ji ten, kažkur yra, tačiau tikėjausi (cha cha, fools hope), kad nelaimė aplenks. Neaplenkė. Tada ir pradėjau rašinėti.
Kokia viso to prasmė? Ogi jokios. Tiesiog rašai, tau atrašo, arba ne. Daliniesi tuo, kas tau įdomu. Kvailioji, bariesi, žodžiu - gyveni. O kaip gi kitaip? Kažkur juk reikia gyventi, o ne tik egzistuoti. Aš gyvenu čia.

Durnas bajeris ale vis tiek juokinga ;)))

via togo samogo ibigdan

Žvėrys irgi žmonės

Jau laikas į lovytę...

... tačiau ne man. Aš dar čia pasikuisiu aplinkui, muzikėlės paklausysiu. Kaip tik dabar klausau Thomas Newman per Spotify.


I'll see you in bed, but not yet, not yet.:)

Višta! Update.

Rezultatas tiesiog puikus! Būtinai gaminsiu dar kartą. Beje, kitą kartą aktyviau laistysiu riebalais. В итоге - puikus viščiukas (taip, viščiukas, chicken) Artimųjų Rytų stiliumi.

The Week in Wildlife

Jau buvau sunerimusi, kad šią savaitę jos nebus, tačiau be reikalo. Savaitė žvėrijoje.


Photograph: Sascha Schuermann/AFP/Getty Images

O taip taip taip!!!

Потрапезничаем?! :)

Ваше имя Завтрак: Ланч: Обед: Полдник: Ужин:

все гадания на aeterna.ru

Višta!

Ir ne bet kokia, o įdaryta. Taip, pribrendo reikalas gaminti ką nors solidaus. Iš tikrųjų turėčiau būti "dėkinga" mūsų prekybcentriui, nerealiai vienai dienai atpiginusiam cielas vištas (viščiukus, tačiau aš juos vištomis vadinu, taip paprasčiau). Aišku, jos visos parduodamos jau išdarinėtos, varintui su galvos kirtimu ir pluksnų pešimu aš dar nepribrendau.
Taigi, višta yra, dabar - įdaras. Čia jau sunkiau, tačiau aš kaip visada pasitelkiau fantaziją, tiksliau, ką namie radau - tą ir naudojau. Įdarui reikia:

• svogūno
• 60g basmati ryžių (paaiškėjo, kad namie jų nebeliko, todėl naudojau jasmin)
• 50g kedro riešutų
• 30g susmulkintų graikiškų riešutų
• 50g sultanas (tai tokia džiovintų vynuogių rūšis, aš jų pakęst negaliu, kaip ir bet kokių razinų, todėl jų vietoje naudojau sun dried tomatoes, žiūrėsim, kas iš to gausis.)
• pusė puodelio vištienos sultinio
• allspice prieskonių
• sviesto (įdarui gerai sviestas, tačiau ant vištos geriau pilti alyvuogių aliejų)
  

Problemų buvo su prieskoniais, tačiau kažkur skaičiau, kad vietoje allspice galima naudoti muskato riešutą, kalendros ir kardamono mišinį.
Pirmiausia svieste kepinamas svogūnas, kai jau gražiai suminkštėja - sudedami visi likę ingredientai ir užpilami sultiniu ir dar ketvirtadaliu puodelio vandens. Kai vanduo užverda - sumažiname ugnį ir, laiks nuo laiko pamaišydami, verdame apie dešimt minučių, kol išgaruos skystis. Paskui paliekame atvėsti.
Orkaitę įkaitiname iki 180' (elektrinę, dujinę - nežinau, atrodo paprastai 180 =4). Vištą nuplauname, kaip išorę, taip ir vidų, nusausiname ir prikemšame įdaro, kiek lenda. Tada dedame į orkaitę ir kepame 2 val. 10 min. Kas 20 - 25 min. vištą reikia aplaistyti savo sultimis. Kaip tik tai dabar ir einu daryti.
Jau padariau ir dar nusideginau pirštą. Dėl vieno dalyko esu garantuota - įdaras gavosi puikus ir be razinų! Kaip tik dabar damušinėju likučius, netilpusius į vištą, laiks nuo laiko pakišdama vargšą nudegėlį pirštuką po šaltu vandeniu.
Kas iš viso to gavosi parašysiu vėliau.

P.S. Negalvojau, kad vištai reikės tiek daug sviesto.

Bright Star

John Keats's poetry is beautiful. It has always been, and always will be. I'm not exactly poetry friendly person, but his work touches ones heart - there is no question about that, even if Romance is something I might have difficulty with. His words simply reaches you. Someone who does not have a problem with poetry at all is my dear man of the house. Thus, he became quite lyrical himself at the thought of seeing the movie, and I was naturally not slow to react. So we saw the Bright Star yesterday, and my dears, if there is only one romantic movie you want to see this year - Bright Star is the one. Here, in order to make this easier, very short summary:

"The drama is based on the three-year romance between 19th century poet John Keats and Fanny Brawn, which was cut short by Keats' Untimely death at age 25th."

It is a truly fantastic work. It is not a movie, it's really a work of art. Everything is perfect, I can not express myself more clearly than that. Photography is exquisite, every second could be captured in a fantastic plate, it is just so beautiful. The clothes, the things surrounding characters, down to the smallest chair; eyes, how the replicas are pronounced, music, humor (!); Keats's wonderful poetry fills each scene; the impossible love between the beautiful Fanny Brawn and John Keats; Paul Schneider's incredible performance as Keats's best friend, Charles Brown.
It is difficult to pinpoint one thing I loved the most, but even if no one's interested - I'll tell you anyway. There is a scene that stuck in my retina, as well as in my heart. Fanny settles slowly down on his bed, whereupon the curtain at the open window is blowing gently over her. It was such a little gesture that could have escaped an infinite sense. This is the film's specialty. I have been searching and searching to find the scene on the big wide web, but it does not seem possible, so just be happy to put up a clip below - another great photographic genius scene. Here is a quote from one of Keats's love letters to Fanny Brawn to explain the scene:

"I almost wish we were butterflies and liv'd but three summer days - three such days with you I could fill with more delight than fifty common years could ever contain."

Jane Campion has undeniably made last year's finest, most beautiful film.

Little Galaxy With a Tail

This infrared portrait of the Small Magellanic Cloud, taken by NASA's Spitzer Space Telescope, reveals stars and dust in this galaxy as never seen before. T

The image shows the main body of the Small Magellanic Cloud, which is comprised of the "bar" and "wing" on the left and the "tail" extending to the right. The bar contains both old stars (in blue) and young stars lighting up their natal dust (green/red). The wing mainly contains young stars. The tail contains only gas, dust and newly formed stars. Spitzer data has confirmed that the tail region was recently torn off the main body of the galaxy. Two of the tail clusters, which are still embedded in their birth clouds, can be seen as red dots.

The data in this image are being used by astronomers to study the lifecycle of dust in the entire galaxy: from the formation in stellar atmospheres, to the reservoir containing the present day interstellar medium, and the dust consumed in forming new stars. The dust being formed in old, evolved stars (blue stars with a red tinge) is measured using mid-infrared wavelengths. The present day interstellar dust is weighed by measuring the intensity and color of emission at longer infrared wavelengths. The rate at which the raw material is being consumed is determined by studying ionized gas regions and the younger stars (yellow/red extended regions). The Small Magellanic Cloud, and its companion galaxy the Large Magellanic Cloud, are the two galaxies where this type of study is possible.

Image Credit: NASA/JPL-Caltech/STScI

Lost. God help us.

Twilight. A dummies guide.

from http://theoatmeal.com/story/twilight

Nicola Barker "Darkmans"

Čia karaliauja juokdarys; netinkamiausiu metu užvaldydamas herojus verčia juos kalbėti laužytais žodžiais, užpildančiais šios knygos puslapius. Juk juokdariai, kaip ir klounai nėra iš tikrųjų juokingi, ar ne? Už jų išdaigų slepiasi pajuoka, dažnai visai negeranoriška.
Nicola Barker yra rimta rašytoja, o Darkmans - rimta ir IMHO fenomenaliai gera knyga. Ir visai nesvarbu, kad jos turinys sunkiai nusakomas, o veiksmas vyksta vos keletą dienų mažame Anglijos pajūrio miestelyje Ashford'e.
Romano pradžia paprasta, tėvo ir sūnaus susitikimu kavinėje. Beede - tėvas, visą savo gyvenimą nugyvenęs Ashford'e. Kažkada laimėta byla prieš Kanalo statytojus galų gale atsisuko prieš, paversdama jį piktu, viskuo nusivylusiu žmogeliu, dirbančiu vietinės ligoninės skalbykloje. Beede gyvenimą sužlugdė keista neaiškiomis aplinkybėmis įvykusi senovinių koklių vagystė. Dėka to jis įsivėlė į paslaptingus senienų klastotojos Peta Borough reikalus, apimančius meistrišką dublikatų gamybą ir tyrimą apie John Scogin, Edvardo IV dvaro jokdarį.
Kane užsiima receptinių vaistų "stumimu", o jo tiekėjas - Beede kolega iš ligoninės. Kane tėvai išsiskyrė, kai jis dar buvo vaikas. Motina netrukus mirė nuo nepagydomos ligos. Po jos mirties Kane santykiai su tėvu vis labiau šalo. Jis pabrėžtinai stengėsi būti anti - Beede.
Tėvo ir sūnaus susitikimas kavinėje yra visiškai atsitiktinis. Beede laukia Elen, gražios pedikiūrininkės. Priešingai jo gana nuobodžiai asmenybei, Beede pavogė kai ką iš sūnaus vaistų partijos , tačiau nėra aišku, kam jie skirti - Elen, ar jos vokiečiui vyrui Dory. Atrodo, kad Dory kenčia nuo psichikos ligos, kažko tarp narkolepsijos ir šizofrenijos. Jis atjoja į tą pačią kavinę, kaip ir visi kiti, visiškai pasimetęs. Beede kaip visada ramina Dory, kuris visiškai neprisimena arklio vogimo fakto, tačiau leidžiasi parvedamas namo.
Kane tuo tarpu grįžta namo ir randa savo buvusią merginą Kelly, su ką tik sulaužyta kola. Nukrito nuo sienos, vargšelė. Kelly šeima, tai nesibaigianti vagių, "tikrų pacanų" ir narkomanų linija, kurių pagrindinis tikslas - daryti gyvenimą kitiems Ashford'o gyventojams nepakenčiamą. Jai padeda Gaffar, kurdas remontininkas, kuris po trumpo apsistumdymo su Kane, tampa jo kurjeriu, o vėliau susidraugauja ir su jo tėvu, kuris, surprise surprise, dalinasi tą patį namą su sūnumi, su kuriuo beveik visiškai nebendrauja.
Dar yra Fleet, Elen ir Dory sūnus, neįtikėtinai gabus ir keistai pasyvus vaikas, su begaliniu kruopštumu iš degtukų statantis Saint-Cécile katedros modelį. Didėjančiam tėvų nerimui, Fleet žino daugybę dalykų apie jau minėtą John Scogin. Taip vadinamų Dory "epizodų" metu Fleet vadina tėvą John.
Ką gi, tai vėl gražina mus prie juokdario apsėstos knygos. Žodis darkmans yra senas vagių slengas nakčiai apibūdinti. Šiame romane darkmans yra ne tik naktis, bet ir pati Istorija, akmeniu užgulanti Šiandieną, beveik ją uždusindama. Darkmans taip pat yra ir pats John Scogin, tamsos žmogus, įsiskverbiantis į veikėjų vidų ir verčiantis juos daryti žiaurius, o kartais komiškus dalykus. Istorija čia yra juokdarys, piktybiška, besidžiaugianti kito kančia. "John always comes back," sako Fleet "That's the whole point." Kas gi dar yra Istorija, jei ne pasakojimas apie mus pačius, kurį mes pasakojame patys sau, kalba, kuri jungia mus vienu su kitais ir su mūsų praeitimi?
Nepaisant laisvos pasakojimo manieros, šis romanas nėra "netvarkingas". Jis sukonstruotas labai kruopščiai ir meniškai ir nors kartais gali įgrysti narplioti visas pasekmes ir priežastis, nesibaigiančias iki pat pabaigos, pastangos yra to vertos.
Man atrodo, kad šis romanas yra pirmiausia apie kalbą, apie jos gebėjimą sujungti žmones. Ir visai nesvarbu, tiesa ar melas yra išreiškiami jos pagalba, kalbos neįmanoma valdyti. "Like a fast-running river. It bubbles up and splashes and spills."

Kačiauskas ф шоке

via ibigdan

Baisu?

The Cat with Hands from amenhaton on Vimeo.

Mystery of the Fading Star

Using NASA's Spitzer Space Telescope, astronomers have found a likely solution to a centuries-old riddle of the night sky.

Every 27 years, a bright star called Epsilon Aurigae fades over period of two years, then brightens. Although amateur and professional astronomers have observed the system extensively, the nature of both the bright star and the companion object that periodically eclipses it have remained unclear. The companion is known to be surrounded by a dusty disk, as illustrated in this artist's concept.

Data from Spitzer finally seems to have solved the riddle. Spitzer's infrared vision revealed the size of the dusty disk that swirls around the companion object. When astronomers plugged this data into a model of the system, they were able to rule out the theory that the main bright star is a supergiant. Instead, it is a bright star with a lot less mass. The new model also holds that the companion object is a so-called "B star" circled by a dusty disk.

Image credit: NASA/JPL-Caltech

Nicola Barker "Darkmans" (in swedish)

Denna bok tillhör gycklare. Inte historien (även om den också gör det), men själva boken, som har tecknen på obekväma stunder, tvingar brutit språk ur deras munnar och sprider det över sidan. För gycklare, som clowner, är faktiskt inte om komedi, är de? De handlar om rackartyg, och illvillighet.

Nicola Barker är en seriös författare, kanske even "allvarlig" en. Vem annan än Barker skulle ge ett 838-sidigt epos med liten handling, som äger rum under bara ett par dagar i Ashford? För det är vad Darkmans är, och det är fenomenalt bra.

Romanen öppnar helt enkelt med ett möte mellan far och son på ett kafe. Beede är fadern, en livslång Ashford boende vars seger mot kanaltunnelns förstörelse av ett lokalt landmärke tog fel riktning och lämnade honom som en liten och bitter gammal man, som arbetar på ett sjukhus tvätteri. Beedes liv har förstörts (av komplicerade orsaker) genom stöld av några antika kakel, och han har inlett ett mystiskt projekt med förfalskaren Peta Borough som verkar innebära skickliga dubbleringar och forskning om John Scogin, Gycklar i domstol Edward IV. Kane, Beedes son, handlar receptbelagda läkemedel, som domstolen till smugglads en arbetskamrat av Beedes. Kanes mor skilde från Beede när han var ung och sedan dog efter en lång tids sjukdom. Efter hennes död beslutade Kane att beteckna sig själv som anti-Beede, och kommunikationen mellan de båda har brutit ned så illa att mötet i caféet är oavsiktlig och förvånande för både män, men ingen av dom mjuknar och berättar för varandra vad han gör där. Beede väntar på Elens ankomst. Hon är en vacker fotvårdsspecialist med mystiska blåmärken. I motsats till sin tråkiga personliget har Beede stulit några av Kane's droger, men är de för Elen eller hennes tyska make Dory? Dory verkar lida av en psykisk sjukdom, någonstans mellan narkolepsi och schizofreni. Han anländer till samma café som de andra, i dvala och på hästryggen. Beede lugnar ner Dory och leder honom hem, men Dory, som inte minns någonting om stulit hästen, blir allt mer misstänksam mot såväl Beedes och Elens motiv.
Kane att under tiden återvänder hem och hitta sin ex-flickvän, den oändligt profana tonåringen Kelly, som väntar vid dörren med ett brutet ben. Kelly är medlem av den allmänna familjen, en lång rad av tjuvar och narkomane, som har tillbringat det mesta av sin tid åt att göra livet eländigt för de andra invånarna i Ashford. Hon får hjälp av Gaffar, en kurdisk reparatör som efter ett slagsmål med Kane över allvaret i Kellys benbrot kommer att arbeta för honom som kurir och blir Beedes vän, som, naturligtvis, delar ett hus med den son, som han knappt samtalar med. Sedan är det frågan om Fleet, son till Elen och Dory, en kusligt begåvad och underligt förutseende pojke som bygger en omsorgsfull modell av katedralen i Saint-Cecile med tändstickor. Till växande oro för Elen och Dory har vet Fleet omöjliga mängder av information om den samma John Scogin som Beede forskar.

Det för oss tillbaka till gycklare som hemsöker boken. I denna roman darkmans är natten, är även den mörka mannen. Scogin själv bebor karaktärerna, kör dem till övergrepp och komiska förstörelse. Historien här är en joker, en elak en, glad att se dig lida. "John alltid kommer tillbaka," Fleet säger. "Det är hela poängen."

Che che.:)

via svetka_koketka

Pablo Tapia

The Bear


The Ace


The royal adviser


The Comet


Singing Hope


The Night Flight


The Baobab


Big Hug


Spring Visit


I Found You

Biography
Works
More works

Graži naujo tūkstantuko pradžia.:)

Jie yra visur ir vardas jų legionas

Jubiliejinis įrašas gavosi gana simboliškas.:)

For all af you, who thinks I'm wrong...

You didn't know I hate Twilight?

Well, now you do.