Pasikartojantys sapnai

Keistas buvo sapnas. Prasidėjo kaip ir visi sapnai - nelogiškai. Paskui perėjo į palaimingą būseną, kuri truko oi kaip trumpai, o tada - košmaras, kuris niekaip nenorėjo baigtis. Juoda saulė danguje ir nerimstantis šiaurės vėjas, ledinė dykuma. Bandžiau pabusti, tačiau kažkodėl atrodė, kad tada prarasiu ir tą trupinėlį gėrio, kuris vis dėl to buvo. Nežinau kodėl, bet tai atrodė svarbu. Tarsi tada būčiau netekusi kažko labai svarbaus.
Kuo ilgiau gyveni sapne - tuo sunkiau pabusti. Tačiau gamtos dėsnių dar niekas neatšaukė ir po nakties ateina diena, nors ir kokia skausminga ji bebūtų. Aš ir taip labai ilgai miegojau. Ankščiau ar vėliau, tačiau proto miegas visada pagimdo pabaisas. Maniškės labai nenori pasiduoti, kovoti su jomis sunku ir tiesą sakant beprąsmiška. Jos tarsi mitologinės hidros, nukirtai galvą, o jos vietoje jau dvi. Ir taip be galo. Ir jokio išsigelbėjimo horizonte.
Mirtis nieko nekeičia, nes po jos nėra nieko, o tuštumai mes instinktyviai priešinamės, nes tokie jau mes padarai. Dievas myli trejybę, o Gamta neapkenčia tuštumos. Tikėjimas gali būti stiprus, tačiau stipriausia - viltis. Ta, kuri miršta paskutinė. Tačiau kadangi viskas kada nors baigiasi, net viltis negali būti amžina. Kas gimsta - pasmerktas mirti. Mano ugnis vis dar rusena, tačiau neįmanoma užkurti normalaus laužo iš šlapių malkų.
Sapnavau jūrą. Buvo rami, tarsi prieš audrą. Stovėjau ir žiūrėjau ir nieko nemačiau, nes atrodė, kad kažkas baisaus stovi už nugaros ir tereikia tik atsisukti ir viskas, manęs nebebus. O gal tiesiog nenorėjau pabusti.