Mėgstu viską dramatizuoti, komplikuoti ir perdėtai reaguoti. Kitaip gyventi neįdomu, nors dažniausiai skaudžiai gaunu per nosį dėl tokių savo charakterio savybių. Tiesą sakant, įdomumas čia ne prie ko, kitaip tiesiog nemoku ir jau neišmoksiu. Turėčiau džiaugtis, kai nieko toookio nevyksta, tačiau tada atrodo, kad gyvenimas stovi, grimztu į pelkę ir panašios banalybės. Prisitaikymas reikalauja didžiulių pastangų, o pasitenkinimo vis tiek nėra. Kiek save prisimenu, vis stengdavausi taikytis prie aplinkos, tačiau toji pačiu netinkamiausiu metu atsisukdavo ir, besdama pirštu tiesiai į mane, pergalingai pareikšdavo, kad aš čia pašalinė.
Dabar jau ramiau. Galiu gūžtelti pečiais ir tiesiog pasitraukti, pralaukti, do my things regardless. Paskui vėl bandyti. Nes viltis neįtikėtinai gyvybinga. O aš labai kantri.
Subscribe to:
Post Comments (Atom)
Posts
0 komentarai (-ų):
Post a Comment