Pasikartojantys sapnai

Išsitraukiau senus dienoraščius. Kai kurias vietas reikėjo po kelis kartus skaityti, kad įsitikinčiau jog nesapnuoju. Visiškas totalus de ža vū.  Kaip prieš penkioliką metų - taip ir dabar. Ir labai gerai, kad išsitraukiau. Kažkiek sudrausmino. Ir labai juokinga vietomis. Arba nelabai.
Aš tikrai nemirštanti optimistė prieš savo valią, kitaip jau seniausiai gulėčiau po ledu upės dugne. Nebloga metafora apie stovėjimą ant bedugnės krašto, tačiau man ji netinka. Aš čia tiesiog gyvenu. Ant krašto, kuris ties bedugne. Todėl žinau, kad nebūtina šokti. Galima tiesiog nusileisti, o tada vėl pakilti. Čia jau kaip kam norisi. Aš čia labai seniai gyvenu, teko susipažinti su aplinka.
Žmonės čia jei ir užsuka - neužsibūna. Suprantu juos. Kažkada galvojau, kad tai laikina, trumpam, pastovėsiu, o tada jau eisiu. Arba kas nors nusives. Ir ateidavo, nusivesdavo. Ir pati savom kojom esu nuėjusi. Ir visada grįždavau.
Na ir gerai, pasakiau pati sau nioliktąjį kartą stovėdama ant iki skausmo pažįstamo krašto. Pasistatysiu čia namus, gal laikinus, bet kam sau meluoti. Man čia patinka, aš čia gyvenu. Niekada nebūsiu viena, nes tokia jau ta vieta, vis kas nors užsuka. Savais reikalais. Kai kurie vis dar nori išsivesti, negali patikėti, kad galima būti  tokioje vietoje savo noru.
Kartais, kai argumentai svarūs, ar šiaip nusibosta sėdėti toje pačioje vietoje - leidžiuosi įtikinama. Ir išeinu pasivaikščioti į kitus matmenis, tačiau jau nebeprisiekiu sau niekada negrįžti.

Pačiam pasaulio pakrašty
Susapnavau keisčiausią sapną
Norėjau atverti langus
Ir įleisti pavasarį į šią niūrią
Buveinę, kur saulė bijo pažvelgti
Ir savo spinduliu skaisčiu nešildo
Net laikas čia sustojęs kaip keistas
Didelis žvėris pasaulis snaudžia iki
Ryto prašau nežadink jo
Už lango klykauja žuvėdros virš
Jūros numesk man savo plunksną
Gal ji padės atverti langus, kad ten tolybėse
Įžvelgčiau savo salą aš noriu ją
Atrasti vėliau kaip kažkada atrasdavau
Laukus pilnus keistų gėlių mažais
Baltais žiedeliais, liūdnų gėlių mielų
Gėlių plačius laukus
Kaip ir keistus medžius, nepaprastai žalius
Medžius pačiam pasaulio pakrašty
Norėjau aš atverti langus ir skristi
Kaip vėjas į kitus kraštus
Bet sapnas baigėsi
Pačiam pasaulio pakrašty nubudusi verkiau

(eilėraštis iš 1997 metų repertuaro, atrodo buvau labai nusivylus kažkuo konkrečiai ir gyvenimu apskritai)