Pasikartojantys sapnai

Atsibudau šiandien iš sapno ir net pati nusistebėjau, ar taip galėjo būti? Ne, negalėjo. O jei ir taip - na ir kas? Tai nieko nekeičia.
Iš mūsų nenusisekusio romano neišeitų net padorus apsakymas. Pradžia be pabaigos, pabaiga, niekada neturėjusi prasidėti. Metafora apie du prasilenkiančius laivus banali, tačiau graži. Viskas taip ir buvo - kvaila, tačiau taip gražu... Lankui įtempti tereikia vienos strėlės, visos kitos - pašalinės, todėl jas geriausia išmesti, kad nemaišytų.
O gal tai tu sapnavai mane? Taip labai norėjai, kad tai virstų realybe, kad net kuriam laikui perkėlei mane į savo sapną? Dabar blaškausi svetimame sapne, kuris yra labirintas, tačiau Ariadnė jau paliko šias vietas. Susivyniojo siūlą į storą/ploną kamuolį ir išskrido namo, į žvaigždes. O aš blaškausi. Balso aidas atsimuša į sienas, nėra kelrodžio, tai - man svetima teritorija. Turėsi pats mane išleisti, kitaip tapsiu dvasia, pikta ir kerštinga. Arba nusibos slampinėti patamsiais ir, sutikusi vietinį Minotaurą, paprašysiu iškasti man tunelį. Labai gilų tunelį, kuris gal baigsis kitame pasaulio gale. Tada jau žinosiu, kad viskas baigėsi. Galėsiu pėdinti sau savais reikalais, prisiekinėdama, kad jau niekada daugiau... niekas neprivers... Tačiau pati žinau, kad privers... kada nors... Tikiuosi...