Aurora Borealis Over the Midwest

 

 

 

In this image taken on Jan. 25, 2012, the Aurora Borealis steals the scene in this nighttime photograph shot from the International Space Station as the orbital outpost flew over the Midwest. The spacecraft was above south central Nebraska when the photo was taken. The image, taken at an oblique angle, looks north to northeast.

Image Credit: NASA

Rhea Before Titan

 

 

Craters appear well defined on icy Rhea in front of the hazy orb of the much larger moon Titan in this Cassini spacecraft view of these two Saturn moons.

Lit terrain seen here is on the leading hemispheres of Rhea and Titan. North on the moons is up and rotated 13 degrees to the left. The limb, or edge of the visible disk, of Rhea is slightly overexposed in this view.

The image was taken in visible green light with the Cassini spacecraft narrow-angle camera on Dec. 10, 2011. The view was acquired at a distance of approximately 1.2 million miles (2 million kilometers) from Titan and at a Sun-Titan-spacecraft, or phase, angle of 109 degrees. The view was acquired at a distance of approximately 810,000 miles (1.3 million kilometers) from Rhea and at a Sun-Rhea-spacecraft, or phase, angle of 109 degrees. Image scale is 8 miles (12 kilometers) per pixel on Titan and 5 miles (8 kilometers) per pixel on Rhea.

Image credit: NASA/JPL-Caltech/Space Science Institute

Me and my big ideas

Gyvenime visi dalykai yra susiję tarpusavyje, tarsi debesys, kartu plaukiantys dangumi. Kada nors galėsiu žiūrėti tau tiesiai į akis ir nieko nejausti. O gal ir niekada...

Oldest Recorded Supernova

 

 

 

This image combines data from four space telescopes to create a multi-wavelength view of all that remains of RCW 86, the oldest documented example of a supernova. Chinese astronomers witnessed the event in 185 A.D., documenting a mysterious "guest star" that remained in the sky for eight months. X-ray images from NASA's Chandra X-ray Observatory and the European Space Agency's XMM-Newton Observatory were combined to form the blue and green colors in the image. The X-rays show the interstellar gas that has been heated to millions of degrees by the passage of the shock wave from the supernova.

Infrared data from NASA's Spitzer Space Telescope and WISE, Wide-Field Infrared Survey Explorer, shown in yellow and red, reveal dust radiating at a temperature of several hundred degrees below zero, warm by comparison to normal dust in our Milky Way galaxy.

By studying the X-ray and infrared data, astronomers were able to determine that the cause of the explosion was a Type Ia supernova, in which an otherwise-stable white dwarf, or dead star, was pushed beyond the brink of stability when a companion star dumped material onto it. Furthermore, scientists used the data to solve another mystery surrounding the remnant -- how it got to be so large in such a short amount of time. By blowing away wind prior to exploding, the white dwarf was able to clear out a huge "cavity," a region of very low-density surrounding the system. The explosion into this cavity was able to expand much faster than it otherwise would have.

This is the first time that this type of cavity has been seen around a white dwarf system prior to explosion. Scientists say the results may have significant implications for theories of white-dwarf binary systems and Type Ia supernovae.

RCW 86 is approximately 8,000 light-years away. At about 85 light-years in diameter, it occupies a region of the sky in the southern constellation of Circinus that is slightly larger than the full moon. This image was compiled in October 2011.

Image Credit: X-ray: NASA/CXC/SAO & ESA; Infared: NASA/JPL-Caltech/B. Williams (NCSU)

Vieno miško pasaka. The end.

Nakvoti miške po atviru dangumi rojaliui buvo ne naujiena, tačiau ši naktis nesiruošė būti panaši į smagią iškylą prie laužo, krūmuose giedant lakštingaloms. Darėsi vis šalčiau, stiprus vėjas taršė medžių viršūnes, dangumi plaukė įtartini debesys. Draugai nerimastingai žvilgčiojo į medžiotojų namelį, iš kurio sklido sunkiai nusakomas bliovimas. Žodžius sugaudyti buvo sunku, tačiau vis dėlto pavyko atskirti kažką apie mūrus ant kalno, klevelį, laivelį ir kažkokį nedogonią. Rojaliui nuo tokio bjauraus staugimo skaudėjo stygas, tačiau kažkas kažkada jam buvo pasakęs, kad pažinimas reikalauja aukų, todėl kentėjo klavišus sukandęs, o Kartonui buvo tas pats, nes klausos jis neturėjo. Dainos pamažu tilo, karts nuo karto pasigirsdavo netramdomas kvatojimas, peraugantis į sriūbavimą, atmiežtą tokiais šūkiais kaip „Niekas manęs nemyli ir nesupranta“, arba karingesnio pobūdžio  „Tuoj aš jus visus pastatysiu į vietą, gerbsit mane ir mylėsit“. Marytė-Zū aiškiai gėrė jau ne pirmą butelį vyno.
„Būtų neblogai ko nors užkąsti, „ pagalvojo pats sau rojalis ir dar kartą pasigailėjo atidavęs stebuklingą maišą. Nors ir buvo dar labai jaunas ir mažai patyręs, tačiau pradėjo suprasti, kad kažkas čia ne taip. Viešnia, iš pradžių taip sėkmingai įkvėpusi juos žygiams, pamažu pradėjo virsti isteriška boba, kurių rojalis prisižiūrėdavo į valias grybų ir uogų sezono metu. Iš vyresniųjų giminaičių jis buvo girdėjęs daugybę pasakojimų apie panašias į Marytę-Zū, nežinia iš kur išdygusias veikėjas. Būtent apie jų visiškai neįtikėtinus ir kvapą gniaužiančius nuotykius jis sapnuodavo žiemos miego metu. Tačiau šita  nerodė jokio susidomėjimo nei Magijos Akademija, stūksančia toliau už miesto, nei drakonais, iki kurių, tiesa, būtų reikėję labai ilgai keliauti jūra, nei demonų gaudymu. Iš visų kalbų, kuriomis jaunoji ragana išūžė ausis kelionės metu, po truputį aiškėjo, kad vienintelis ją dominantis klausimas - kur rasti elfą, spalva nesvarbi, kad tik vyriškos lyties ir už jo ištekėti. Rojalis jau įsivaizdavo, kaip jie keturiese  bastosi po pasaulį, ieškodami tų kelių išlikusių elfų ir niekaip negali rasti, Marytė-Zū darosi vis nepakenčiamesnė, o jis tampa visuotinių rojalių šeimos pajuokų objektu.
Staiga, tarsi iš po žemių išdygo Demonas. Niūriose mintyse skendintis rojalis tik linktelėjo, o Kartonas pamojo letenėle, kviesdamas prisijungti prie jų kuklios kompanijos.
- Tai ką, vis dėl to išvijo jus ta nevykėlė?, - garsiai nusižvengė žirgas. - Staugimo nesigirdi, greičiausiai prisigėrė ir nusmigo?
- Gera buvo medžioklė?, - paklausė rojalis, nereaguodamas į repliką.
- O kaip tau atrodo?, - iššiepė krauju pasruvusius nasrus Demonas.
- Taigi, matau kad buvo gera. Galėjai ir apie mus pagalvoti, atnešti kokį pelėną, o tai sėdim abu alkani, maišas pas TĄ, krūmai nepažįstami, - pagiežingai atkirto rojalis.
- Ir ką jūs darytumėt su tuo pelėnu? Rytumėt žalią su visu kailiu?, - žirgas aiškiai linksminosi.
- Jau kaip nors susitvarkytume, neveltui miške gimę, augę . Gal vis dėl to įskelsi kokią žiežirbą kanopa, veltui burnos neaušinęs?, - viauktelėjo rojalis, - Pilna aplinkui sausų pagalių, reikia užkurti ugnį, kol dar nelyja.
Tuo metu Kartonas, tylus kaip visada, ruošė kažką panašaus į laužavietę, paskui tarstelėjo, kad eina paieškoti ko nors valgomo ir nupėdino gilyn į mišką. Žirgas tik paniekinamai prunkštelėjo ir, porą kartų trinktelėjes kanopa į aplink šakas ratu sudėtus akmenis, įskėlė nemenką kibirkštį. „Dėkui dievams, kad seniai lijo ir šakos sausos, „ pagalvojo rojalis. Neužilgo iš miško atpėdino Kartonas, nešinas varnalėšos lapu, ant kurio gulėjo pora laukinės ropės šaknų, saujelė kiškio kopūstų ir žemuogių. Nors krūmai buvo ir nepažįstami, rojalis sugebėjo ištraukti abejotinos išvaizdos gertuvę. Joje esantis skystis kvepėjo kažkuo sunkiai nusakomu, todėl pirmiausia davė išgerti Demonui.
- Ooo, samagonas, pagarba!, - nesuprasi, ar rimtai, ar  tyčiodamasis ištarė žirgas. Rojalis su Kartonu tik atsiduso ir paeiliui gurkštelėjo ugninio vandens. Kurį laiką trijulė taip ir sėdėjo tylomis, leisdama ratu gertuvę. Alkoholis nuteikė juos tik dar niūresnėms mintims. Pirmas prakalbo žirgas.
- Gaila man jūsų, vaikučiai. Įklimpot iki ausų į tokį mėšlą ir dar savo valia. Dabar jūs šitos mergos jokiais legaliais būdais neatsikratysit.
- O kokie būdai nelegalūs?, - vilties kupinu balsu paklausė rojalis. Kartonas jam antrino be žodžių.
- Yra keletas, - numykė Demonas, - tačiau už juos gali ne tik atimti veiklos licenziją, bet ir pasodinti į sunkiųjų Slešo, Anime ir Tolkino vardo darbų kalėjimą, o iš ten dar niekas negrįžo sveikas protu ir kūnu, taigi, geriau pamirškit svajones apie „atsitiktinį“ herojės paklaidinimą pelkėje, nustūmimą nuo uolos ar paskandinimą jūroje.
Iš nutysusios rojalio minos buvo aišku, kad kaip tik tokias svajas jis ir audė šią akimirką. Kartonas tik liūdnai atsiduso. Šiurpias istorijas apie SAT'ą jie abu ne kartą girdėjo vakarodami prie laužo iš vyresniųjų, tačiau netikėjo, kad tokia vieta apskritai egzistuoja. Kiekvienas herojus - klientas, o šis visada teisus, be to, kaip sakydavo šeimos patriarchas megarojalis, net su pačiais bjauriausiais galima susitarti.
- Tačiau šita Marytė yra visiškai medinė! Pagal tai, ko mus mokė mokykloje, ji neturi jokių herojaus požymių! Be to, gal teisėjas atsižvelgtų į mūsų jauną amžių ir nepatyrimą? - vis dar nenorėjo prarasti vilties rojalis.
- Vadinasi, mokyklinė programa gerokai atsilieka nuo gyvenimiškų realijų, - kaip kardu nukirto Demonas. - Dabartiniams herojams nebūtina turėti aiškius tikslus ir kovoti su gėriu ar blogiu. Dažniausiai užtenka Jausti, kad turi atlikti kažkokią Misiją, o kodėl - fantazijos reikalas. Kaip jums atrodo, kodėl būriais į kitus pasaulius emigruoja elfai, demonai ir šiaip karžygiai, o likę čia visais įmanomais būdais  stengiasi būti tylesni už vandenį? Turėjau ir aš patirties su panašia veikėja, - žirgas visiškai įsijautė į pasakotojo vaidmenį, o du draugai pasislinko arčiau ir ištempė ausis.
- Tiek laiko prabėgo, o atrodo, kad buvo tai visai neseniai, lyg vakar, - svajingai tęsė Demonas. Tada  pažvelgė į rojalį ir piktai pridėjo, - Beje, dar vakar taip ir buvo, kol tu, kvaily, neįpainiojai manęs į šitą apgailėtiną istoriją!
- Atsiprašau, aš nepagalvojau, kad tu užsiėmęs, - kaltai cyptelėjo rojalis, tačiau žirgas jo neklausė ir tęsė toliau.
- Vardas jos buvo Olga, o gal Volga? Ech, sklerozė, o juk dar nesenas aš. Šita jūsų Marytė net jos mažojo pirštelio neverta. Koks nesutramdomas charakteris! Koks nesveikas jumoro jausmas! O jau užmojai, užmojai... Taip, ji net ir mane kartais išgąsdindavo, o aš, ne taip kaip jūs geltonsnapiai, daug gyvenime mačiau ir patyriau. Vampyrų ir demonų valdovai rungėsi dėl jos rankos, pats Didysis Blogietis turėjo su ja skaitytis. Kartonas buvo aukščiausios klasės, o rojaliai mums dirbo ne tik krūmuose ir medžiuose, bet ir po žeme, ore ir vandenyje. Su vakarykščiais plėšikais ji būtų susidorojusi akimirksniu, be nereikalingų aukų ir jie dar būtų jai padėkoję. Ji dar net specialių mokslų nebaigusi naudojosi magija taip, kad kitiems ir devynių gyvenmų neužtektų išmokti, o kai apsigynė bakalaurą ir magistrą... Taip, geri buvo laikai.
Rojaliui norėjosi verkti. Kažkur vyksta tokie nuotykiai, o jis sėdi čia, miške, su nei tikslo, nei prasmės neturinčia veikėja. Ieškoti jai vyro?! Tuo metu Demonas baigė liaupsinti nenugalimąją Olgą-Volgą ir įsistebeilijo į žvaigždes.
- Nejaugi nieko, o nieko negalima padaryti? - liūdnai sušuko Kartonas. Atrodo, pagaliau ir jis suprato, kokiai niekingai egzistencijai pasmerkė juos Marytė-Zū.
Žirgas atsiduso ir, nuleidęs galvą, ištarė.
- Yra viena galimybė jos atsikratyti nesusitepant reputacijos.
Jaunimas viltingai įsmeigė akis į pragaro eržilą. Šis palingavo galva ir pats sau pagalvojo, "ech, jaunystė - kvailystė. Vietoj to, kad gyventų sau ramiai, kauptų patirtį, lenda į avantiūras. Garantuoju, jei tik laimingai išsikapstys iš šitos, jau tą pačią dieną vėl  į ką nors įsivels. Kaip gera būti jaunam." Rojalis ir Kartonas jau aiškiai nerimo.
- Ar jums teko girdėti apie Baisųjį Viešpaties Teismą?, - paklausė Demonas.
- Tu apie tai, kad jeigu tris kartus suūksi kaip pelėda ir sušuksi "O visagali Ereizoriau! Pasigailėk manęs vargšo personažo!" ateis geras senelis ir išvaduos nuo netikusio herojaus? Bet tai tik senių pasakos, kaip ir tai, kad po mirties visi geri personažai pateks į profesionalaus rašytojo pasaulį ir apie juos sužinos milijonai, o blogi taip ir murkdysis Grafomanijoje, kol visai neišnyks!
- Mano jaunieji draugai, - pamokslininko tonu išrėžė žirgas, - kad SAT'as tikrai egzistuoja jau žinote, taigi, kiekvienoje pasakoje yra dalis tiesos. Be to, jei atmintis manęs neapgauna, situacija turi būti tikrai apgailėtina, kitaip ūkauk neūkavęs. Jūs ir patys matote, kad mūsų padėtis nepavydėtina. Blogiausiu atveju į mus trenks žaibas, nors nemanau, kad Ereizorius užsiiminėtų tokiais niekais. Greičiausiai viskas liks kaip buvę.
Rojalis su Kartonu susižvalgė ir, giliai įkvėpę, tirs kartus suūkė ir sušuko "O visagali Ereizoriau! Pasigailėk mūsų vargšų personažų!" kiek galima garsiau. Aidas nuskriejo į mišką ir ten pradingo. Buvo pati tamsiausia priešaušrio valanda. Draugai stovėjo ir laukė, kada čia į juos trenks žaibas, tačiau nieko neatsitiko. "Ką gi, pabandėm, žaibas nenutrenkė ir už tai - ačiū," pagalvojo rojalis ir liūdnai pažvelgė į žvaigždes, tačiau staiga jo dėmesį patraukė keistas judėjimas  laukymės šone. Laužo pusėn greitu žingsniu ėjo žmogus!
- Kas per...?, - buvo bepradedąs Demonas, tačiau nepažįstamsis tik pakėlė ranką ir žirgas nutilo.
Buvo tai pagyvenęs vyras, tačiau ką nors daugiau įžvelgti buvo sunku, juos visiškai prikaustė nepažįstamojo žvilgsnis, iš pradžių atrodęs rūstus, tačiau po triputį besikeičiantis ir švelnėjantis.
- Taip, - apsižvalgęs aplinkui nutęsė vyriškis, - matau, pakliuvote į akligatvį?
- Jūs - Ereizorius?, - iš susijaudinimo drebančiu balsu paklausė rojalis.
- Ne, aš vienas iš jo padėjėjų, - nusišypsojęs atsakė žmogus. - Jūsų situaciją sekėme nuo pat pradžių ir, tiesą sakant, būtumę patys anksčiau ar vėliau įsikišę, o jūs šaunuoliai, kad nelaukėt, kol viskas taps visiškai beviltiška. Ankstyvoje stadijoje vėžį lengviau nugalėti.
Rojalis nesuprato, prie ko čia vėžys, jo galvoje kaip viesulas praskriejo virtinė vaizdų, kur narsūs žmonės kovojo su gigantišku nariuotakoju.
- Ir jūs mums padėsite? Už gražias akis?, - nepatikliai paklausė žirgas.
Paslaptingas svečias šyptelėjo ir tęsė toliau.
- Jūsų atvejis atitinka visus kriterijus, kai situacija ekstremali, o herojus - parazitas. Aiškiau negu aišku, kad jūsiškė - vaizduotės neturinčios fantazijos  vaisius. Mes tokius, be tikslo klaidžiojančius ir niokojančius aplinką, šaliname be gailesčio. Visata - ne guminė ir balasto mums nereikia.
Rojalis ir Kartonas pagarbiai klausėsi išplėtę akis. Jie net nenutuokė, kas ta Visata, tačiau vyriškis kalbėjo įtikinamai, o baigęs patrynė delnais ir linksmai sušuko.
- O dabar - prie darbo! Kur ta nenusisekusi Mary Sue?
Supratę, kad kalba greičiausiai eina apie Marytę-Zū, draugai, nieko nesakydami, parodė į medžiotojų trobelę. Ereizoriaus padėjėjas įtempė žvilgsnį, palėlė rankas ir priešais jį ore atsirado keistas daiktas, daug maž primenantis rojaliui jo paties klaviatūrą, tik klavišai mažesni ir jų daugiau. Žmogus darbavosi ilgai, dangus virš miško pradėjo po truputį šviesėti ir kai pirmieji saulės spinduliai palietė medžių viršūnes, žmogus mostelėjo rankomis, klaviatūra dingo, o jis pats atsisuko ir, šypsodamasis ir braukdamas nuo kaktos prakaitą, linksmai ištarė.
- Baigta! Jūs laisvi, galite ramiai grįžti namo ir vėl painiotis į kokias tik norite istorijas, tačiau aš jums patarčiau kitą kartą neskubėti ir gerai patikrinti potencialius kandidatus. Balastas auga ne dienom, o valandom. Mūsų, Ereizoriaus padėjėjų ne tiek jau ir daug, todėl kitą kartą viskas gali taip lengvai ir nesibaigti.
Draugai tik linkčiojo galvomis, buvo sunku patikėti, kad viskas baigta ir jie gali be baimės keliauti namo.
- Kaip čia pasakius, gal sakau, gerbiamas padėjėjas galėtų ir mane transportuoti atgal į mano pasaulį, iš kurio šitas nesubrendęs rojalis mane ištraukė?, - garsiai atsikrenkštęs viltingai paklausė žirgas.
- Volchos pasiilgai?, - šyptelėjo žmogus, - Ką gi, jūs abu verti vienas kito, todėl padėsiu sugrįžti, tačiau pirmiausia noriu atsisveikinti su šitais mažuliais.
Jis pasilenkė, paglostė Kartoną, įdėmiai pažvelgė rojaliui į akis ir tarė.
- Žinau, kad jums labai norisi nuotykių, tačiau nepamirškit, geriau jau tykiai gyventi krūmuose, nei per amžius murkdytis Grafomanijos pelkėje.
Tada jis atsistojo, paėmė už pavadžių žirgą ir nuėjo tolyn į mišką. Prieš pradingdamas tarp medžių, Demonas atsisuko ir šelmiškai pamerkė akį.
Rojalis ir Kartonas kurį laiką stovėjo laukymėje, tačiau vis aukščiau kylanti saulė priminė, kad prasidėjo nauja diena, o jie abu - nevalgę ir labai nori namo. Rojalis nusprendė patikrinti, ar dingdama Marytė-Zū nepradangino ir stebuklingojo maišo, tačiau šis gulėjo ant grindų, kartu su ir miegmaišiu, tuščiais vyno buteliais, sūrio ir duonos likučiais. Draugai nenorėjo praleisti prakeiktoje vietoje daugiau nė minutės, todėl pasičiupo maišą ir nuskubėjo proskyna  kelio link. Ėjo tylėdami, kiekvienas sau galvodamas apie praėjusios paros įvykius. Išėję į kelią dar labiau paspartino žingsnį, tačiau netikėtai buvo priversti sustoti. Šioje vietoje kelias rietėsi lanku ir leidosi žemyn, o ten, apačioje, stovėjo šviesiaplaukė moteriškos lyties žmogysta. Ji, piktai iššiepusi saulėje spindinčius dantis, žvalgėsi aplinkui ir įnirtingai  spardė kankorėžius. Rojalis ir Kartonas susižvalgė ir, nelaukdami kol juos pastebės, pasipustė padus ir nubėgo gilyn į mišką.  Šį kartą jiems pavyko pasprukti.

Vieno miško pasaka II

Vakarėjo, tačiau saulė vis dar tvirtai laikėsi danguje. Draugai norėjo pasiekti miestą iki saulėlydžio, tačiau nepasakytum, kad būtų labai skubėję. Marytė-Zū pasakojo anekdotus iš savo pasaulio, Demonas karpė ausimis, rojalis bandė mąstyti, iš kur nepaprastoji viešnia atsirado, o Kartonas vis įterpdavo susižavėjimo kupinus šūksnius, nors aiškiai nieko nesuprato. Puiki vasaros popietė, nei pridėsi, nei atimsi, tačiau ore tvyrantis šeštas jausmas (ir iš kur jis atsirado?) visaip stengėsi išreikšti mintį, kad ilgai šita idilė nesitęs.
Kaip jau buvo minėta anksčiau, rojalis nebuvo vienišas. Giminaičių jis turėjo nors vežimu vežk. Visi jie švelniai mylėjo šeimos jaunėlį, todėl, kai priešais keliauninkus tarsi iš po žemių išdygo plėšikai, rojaliui beliko tik karštligiškai galvoti, kuris iš dėdžių užtaisė jam tokią kiaulystę. Aiškiai matėsi, kad padirbėta kaip reikiant. Svieto lygintojai buvo iki dantų ginkluoti, grimąsos - stingdančios kraują.
- Na ir ką gi čia mums atnešė nelaboji?, - gergždžiančiu balsu paklausė baisiausios grimasos savininkas, greičiausiai - atamanas.
- Piniginė arba gyvybė! Šiaip galima ir natūra atsiskaityti, mes atviri naujovėms, che che.
Likę gaujos nariai tuo metu baisingai vartė akis, laidė nešvankias replikas ir įdėmiai apžiūrinėjo keliauninkus, tačiau iš vietos nesijudino.
- Tavo darbas?, - šnipštelėjo Kartonui rojalis.
- O kieno dar?, - atsakė geriausias draugas. Matėsi, kad jam nelengva išlaikyti plėšikus savo vietose, tačiau stengėsi iš paskutiniųjų.
- Aha, plėšikai! Nagi, eikšekit čia, arčiau!, - atrodė, tarsi Marytė-Zū tik dabar būtų pastebėjusi, kas vyksta.
- Kaip ten sakėte? Pinigai arba natūra? Tuoj aš jums parodysiu tikrąją savo natūrą!
Staiga dangų užtemdė juodi švininiai debesys, tačiau lietaus nebuvo. Ji iškėlė į viršų dešinę ranką, tuo metu kaire karštligiškai rausdamasi kelioniniame maiše. Debesys dar labiau susitelkė, dabar jau buvo aišku, kad tai - magija. Plėšikai pradėjo nerimastingai dairytis aplinkui, tačiau ir toliau nieko nedarė. Netikėtai iš dešinės Marytės-Zū rankos į susitelkusius debesis šovė baltos šviesos stulpas ir, aiškiai ten į kašką atsitrenkęs, rikošetu šovė žemyn. Sprogimo sukelta banga nusviedė keliauninkus į šalį, o ten, kur dar visai neseniai stovėjo žmonės, pardon, plėšikai - žiojėjo rūkstantis krateris. Kaip ir reikėjo tikėtis, galingiausioji visų laikų ragana ir jos palydovai lengvai atsistojo ant kojų, tik Kartonas buvo išblyškęs, kaip popierius, šiaip ar taip jam teko nemenkai pasidarbuoti su plėšikais, o rojalis kaukšėjo klavišais, greičiausiai dėl didelės magijos koncentracijos apylinkėse.
- Na ką, nesitikėjote?, - pergalingai ištarė Marytė-Zū.
- Tikiuosi, daugiau niekam nekils klausimų, kas čia  kiečiausia visų laikų ir tautų burtininkė! Natūros jie užsimanė! Greičiausiai nė nebūtų žinoję, ką su ja daryti.
- Be reikalo tu juos taip, - ištarė Demonas, ištiesdamas kaklą žvilgtelti kraterio apačion. Buvo aišku, kad tikėtis rasti ten ką nors gyvą - beprasmiška. Sprogimas buvo toks stiprus, kad net medžius kelių metrų spinduliu išvertė. Rojalis bandė užuosti giminaitį, kurio dėka įvyko interesų susidūrimas, tačiau degėsių tvaikas buvo per stiprus ir jam teko nutraukti paieškas, viliantis, kad dėdulė, ar kas ten buvo, per daug nenukentėjo visoje šitoje makalynėje. Marytei-Zū žirgo pamokslavimas aiškiai nepatiko. Jos visai mielas veidelis pradėjo įgauti purpurinį atspalvį ir pasipylė žodžiai.
- Tu, nedėkingas gyvuly! Aš juk tau, ne, mums visiems, išgelbėjau gyvybę, o tu drįsti mane kaltinti dėl kažkokių prasmirdusių plėšikų? Ir ką aš tavo manymu turėjau daryti? Nuolankiai atsigulti po artimiausiu medžiu ir pasikelti sijoną?
- Galėjai ilgiau tempti laiką, juk kartonas sėkmingai laikė vietoje gaują, o rojalis būtų per tą laiką iš kur nors ištraukęs kokį karžygį, ar prajojančią armiją, - nenusileido Demonas.
- Galų gale, argi reikėjo sutelkti visutinai visą neapykantą ir išlieti ją ant kažkokių vargetų? O gal tau atrodo, kad mūsų pasaulis tik dekoracijos, specialiai sukurtos tau maloniam laiko praleidimui ir tik tu viena čia tikrai gyva, todėl galima švaistytis žaibais į kairę ir į dešinę?
Marytė-Zū nieko neatsakė. Kaip ir jos pyktis, taip ir debesys virš keliauninkų galvų nesiruošė sklaidytis.
- Nekaltink jos per daug, - pabandė taisyti padėtį rojalis.
- Ji dar nežino, kaip teisingai valdyti stichijas, juk kaip tik todėl mes ir einame į miestą, ten kas nors turėtų žinoti kokį nors magą, kuris galės jai padėti, o gal ir mokyti. Žirgas ir Marytė-Zū tik paniekinamai prunkštelėjo, abu dėl skirtingų piežasčių.
- Man nereikia tavo gailesčio! Ir apskritai, jūs visi turite būti mano pusėje! - viauktelėjo mergina.
- Mes ir esame tavo pusėje, - kiek galima ramiau ištarė rojalis, - tačiau tu vienu rankos mostelėjimu sugebėjai iššaukti labai galingus pykčio debesis, nugalabyti dešimt tvirtų vyrų ir sugriauti vienintelį į miestą vedantį kelią. Įdomu, kaip mes ten dabar nusigausime?
Kol jis kalbėjo, pykčio debesys pradėjo po truputį sklaidytis ir pasirodė tamsiai mėlynas vakaro dangus. Buvo aišku, kad iki miesto jie šiąnakt niekaip nenukaks. Žirgas piktai prunkštė, Marytė-Zū raukė kaktą ir širdo, kodėl bendrakeleiviai kaip reikiant neįvertino jos pirmojo žygdarbio, rojalis bandė prisiminti, ar yra dar koks nos  ne per daug pavojingas miško keliukas, vedantis į miestą. Tuo metu, staiga, iš po medžio atsistojo Kartonas ir tarė:
- Aš žinau netoliese apleistą medžiotojų namelį. Šiaip jis jau seniausiai turėjo sugriūti, nes niekas jo neprižiūri, tačiau aš karts nuo karto palopau skyles, tam atvejui, jei prisireiktų nakvoti miške.
Visi sužiuro nuostabos pilnais žvilgsniais, net ir Demonas. Marytė-Zū pagaliau visiškai nusiramino ir atgavo įprastą pasitikėjimą savimi, rojalyje vėl prabudo nuotykių ieškotojo dvasia, žirgas patenkintas išsišiepė, parodydamas visas pageltusias savo iltis (vaizdelis tik labai stiprių nervų žmonėms), tačiau pasirodė, kad džiūgauti pradėta per anksti, nes, kai visi draugiškai sužiuro į Kartono pusę, mol, rodyk kelią, šis tik nuleido akis ir cyptelėjo, - aš nežinau, kaip ten patekti.
- Ką reiškia, nežinau? - Marytės-Zū veidas vėl pradėjo darytis įtartinai raudonas.
- Jeigu tu pastoviai lopai tą lūšną, vadinasi, turi kažkaip ten patekti? Tu kas, paukštis? Kažkodėl nematau sparnų, o gal tu koks multifunkcinis padaras?
Demonas ir rojalis žvilgtelėjo vienas į  kitą ir be žodžių sutarė, kad reikia kažką daryti, kol neatslinko dar vienas pykčio debesis, ar dar kas blogesnio. Kartonas tik blyško ir, jei būtų galėjęs, būtų visai į žemę sulindęs.
- O, gražiausioji visų šalių ragana, prašau taip nesinervinti, pyktis grožiui kenkia, be to, nesinorėtų vėl prisišaukti to galingo debesies ir galutinai suniokoti mūsų gražųjį mišką, - žirgas suokė kaip pasamdytas. Marytė-Zū dabar įsmeigė piktą žvilgsnį į  Demoną, tačiau šiam tai buvo nė motais. Tuo metu rojalis tyliai prislinko  prie nei gyvo nei mirusio Kartono ir kažko tyliai paklausė, o pastarasis tik greitai linktelėjo ir šnipštelėjo kažką atgal. Burtininkė ir pragaro eržilas jau buvo beįsivelią į karštą diskusiją, tyčiojasi iš jos pastarasis ar ne, kai staiga rojalis garsiai atsikosėjo, tuo priversdamas abu ginčininkus atkreipti dėmesį į save ir tarė:
- Viskas tvarkoje, manau, kad bus nesunku rasti trobelę. Maiše turėtų būti toks specialus daiktas, padedantis orientuotis aplinkoje, jeigu Kartonas mintimis nupasakos, kaip atrodo trobelė ir miškas aplinkui, tas daiktas padės mums surasti teisingą kryptį.
- Turi omeny kompasą? - paklausė Marytė-Zū.
- Ką? Nežinau, daiktas šitas pavadinimo neturi, gali vadinti ir kompasu, jei patinka. Dabar pasirausk maiše ir pasistenk nepamiršti, ko ieškai, o aš tau padėsiu, nukreipdamas minčių jėgą teisinga linkme.
Reikiamą daiktą pavyko rasti iš antro karto, pirmas buvo kažkoks  apvalus įnagis, su keistom strėlytėmis, raidėmis ir skaičiais. Rojalis nedvejodamas švystelėjo daiktą šalin, kur jį pasigriebė Demonas ir pabandė žiaumoti. Antras kartas buvo sėkmingas, nors jaunoji ragana ir negalėjo suprasti, kaip keistas, akmenį primenantis daiktas galėtų jiems padėti, tačiau, kadangi miške darėsi vis tamsiau ir tamsiau, o nakvoti po pušimi nesinorėjo, ji tik sukando dantis ir leido pasireikšti vietiniams. Rojalis ir kartonas įdėmiai įsispitrijo į akmenį ir, nepraėjus nei akimirkai, pirmasis džiaugsmingai subarškino klavišais.
- Radau! Malonėkite pažvelgti kairiau ir ten pamatysite proskyną, o jos pakrašty - mūsų taip išsiilgta trobelė!
Visi pažvelgė ten, kur liepta ir tikrai, vienoje vietoje medžiai kažkodėl augo rečiau, greičiausiai tai ir buvo minėtoji proskyna. Marytė-Zū vėl pasirausė maiše, ištraukė iš ten porą deglų ir vienu pirštų spragtelėjimu sutvėrė tokią liepsną, kad vos nepadegė šalia stovėjusio Kartono, visa laimė, žirgas laiku nuspyrė pastarąjį šonan. Galų gale deglai buvo uždegti ir beliko tik žengti iš kelio gilyn į mišką. Šį kartą nusprendė žygiuoti vorele, tai yra, vedė Kartonas, tada ragana ant žirgo, o rojalis saugojo užnugarį.
Surasti trobelę pasirodė besąs juokų darbas. Dabar reikėjo kažkaip joje įsikurti nakčiai. Marytė-Zū pastebėjo, kad apart keturių sienų ir židinio, čia daugiau nieko nėra. Demono nuotaika galutinai subjuro, kai paaiškėjo, kad jam vienam teks nakvoti lauke ir vėl neėdus, į ką mergina atsakė, kad kompanijos jam netruks, nes ji nė nesiruošia miegoti po vienu stogu su dviem nenustatytos lyties būtybėmis.
- Tačiau jeigu ne mes, tu apskritai būtum turėjusi tenkintis nakvyne po medžiu, - dar bandė ginčytis rojalis, tačiau darėsi aišku, kad jeigu jis ir Kartonas sau ne priešai - eis ir darys viską, ką liepia magiškoji viešnia. Rojalis pasijuto nepelnytai įskaudintas ne todėl, kad taip jau labai norėjo nakvoti po stogu. Gimtųjų krūmų  negalėjo atstoti jokios trobos, tačiau buvo apmaudu už draugą. Jei kartais naktį būtų pradėję lyti, Kartonui tai būtų nemenkai pakenkę. Tuo metu Marytė-Zū jau traukė iš išganingojo maišo miegmaišį, sūrio galvą ir duonos kepalą. Pasiraususi giliau atrado ir vyno butelį. Židiny linksmai spragsėjo liepsna. Rojalis ir Kartonas dar kiek pamindžikavo prie durų, tačiau nesulaukę nieko panašaus į kvietimą prisijungti, galų gale išsliūkino lauk, į naktį. Demono aplinkui nesimatė.
- Greičiausiai medžioja, - atsidusęs ištarė rojalis ir, susižvalgęs su draugu, nuėjo ieškoti, kur čia patogiau prigulus.

All our days

Even those who go through life led by the goodwill and the most noble intentions, from time to time will encounter hostility. Stop and consider all the circumstances - sometimes intentional arrest is more effective than aggressive actions.

And we will always love you. RIP.